This is gotta be a Good Life

Paradoksalu, tačiau šiais laikais
mūsų pastatai didesni, bet mažesnės bažnyčios,
platesni keliai, tačiau siauresni požiūriai.
Mes išleidžiame daugiau, bet turime mažiau,
mes perkam daugiau, tačiau džiaugiamės mažai.
Mūsų namai didesni, tačiau mažesnės šeimos,
daugiau patogumų, bet mažiau laiko.
Mūsų moksliniai laipsniai aukštesni,
bet žodžiuose ir darbuose mažiau prasmės,
daugiau žinių, bet mažiau teisingumo,
geresnė medicina, tačiau mažiau sveikatos.
Mes geriam per daug,
rūkom per daug,
nerūpestingai išlaidaujam,
juokiamės per mažai,
vairuojam per greitai,
keliamės per vėlai,
per mažai skaitom,
per daug žiūrim TV,
retai meldžiamės,
esam per daug pavargę ir pikti,
kalbam per daug,
mylim per retai,
nekenčiam taip dažnai.
Mes išmokome kaip pragyventi, bet ne gyventi.
Mes išvalėm orą, bet užteršėm sielą.
Užkariavom kosmosą, bet nebepažįstame vidinio pasaulio.
Daugiau rašom, bet mažiau išmokstam.
Daugiau planuojam, mažiau įvykdom.
Išmokom skubėti, bet nebemokam palaukti.
Tai neįtikėtinų pelnų, bet lėkštų santykių laikai.
Mūsų namai išpuošti ir patogūs, bet juose nėra namų šilumos.
Didinam turtus, bet mažinam vertybes.

Svajonių šalis - taip buvo apie ją kalbamą jau prieš daug metų. Ir klausantis tokių kalbų per lietuvių kalbos pamokas, nagrinėjant lietuvių išeivijos kūrinius, vis galvodavau: "Nu va svajonių šalis. Išvažiavo, pabėgo ir nuoskaudas dėl mylimos Lietuvos išlieja puikiuose kūriniuose". Ir, tiesa sakant, nuomonę apie tą kraštą kažkaip turėjau tokią neryškią - ten gerai, bet ne geriau nei čia, visi , kurie išvažiuoja būna nelaimingi, pasiseka ten tik keletui, įspūdinga tik todėl, kad ten nebuvai ir t.t. Bet visada giliai širdyje svajojau ir vis dar svajoju ten nuvykti. Ir štai visai neseniai aš rimtai pasidomėjau apie šį bei tą tame krašte. TIKRAI įsitikinau, kad mane ten traukia ne vienas dalykas, ir kad nuomonė, kurią susidariau lietuvių kalbos pamokose ir iš aplinkinių yra ne mano, o kitų... Aš manau, kad tai puikus kraštas, pilnas dalykų, vietų, reginių, apie kuriuos dažnai kalbam, vartojam, klausom, žiūrim, bet niekada taip ir nesam nei matę, nei ragavę.

Kas iš mūsų nėra gėręs Coca Colos?! Tokių sunkiai rastume :) Ir štai ji gimė Amerikoje, 1886m. Atlantoje, Georgia valstijoje.

Kaubojai. Tokia populiari tema įvairiems vakarėliams. Ar kada esat pasidomėję kaubojais, jų stiliumi gyvenimu, iš kur tai atsirado, kas jie tokie buvo/yra? Jie juk iš Amerikos :)

Įžymusi ROUTE 66!!! Tradiciškai pačių amerikiečiu pramintas kelių motina - "Mother road". Tiek daug knygų apie tai, filmų, muzikos, bet JIS TAI TEN - Amerikoje.

New York'e viduryje Manheteno esantis muzikalusis "Broadway" :) Vieta, kurią sunku aplenkti artistams,nepriklausomai nuo to ar jie šoka ar vaidina ar dainuoja. Miuziklus ir Lietuvoje mes kai kuriuos žinome ir net atliekame. Klausome muzikos, kuri gimė būtent TEN :) Daugelis garsių kino aktorių Brodvėjuje pradėjo savo stulbinačias karjeras, o kai kurios garsenybės ir dabar ten vaidina.

HOLLYWOOD ir įspūdingoji kino pramonė. Kasdien stebime krūvas gerų, blogų, įdomių, pamokančių ir net bukinačių filmų, kurie sukurti būtent Amerikoje.

Gamtos stebuklai, kurie, net neabejoju, priverčia sustoti ir susimąstyti apie AKIVAIZDŲ savo menkumą, kai matai tokius Dievo kūrinius. Spalvingas ir kvapą gniaužiantis Didysis Kanjonas (Grand Canyon) – tai stačių šlaitų tarpeklis, kurį suformavo Kolorado upė ir jos intakai Arizonos valstijoje. Kai kuriose vietose iki 2000 m gylį siekiančiame kanjone kadaise buvo įsikūrę indėnų gentys. Šiandien čia per metus apsilanko per milijoną žmonių, žinoma, tik nedaugelis leidžiasi į pavojingą žygį kanjono šlaitais. Kanjono viršaus ir apačios temperatūrų skirtumai kartais būna tokie dideli, kad kanjono viršuje gali būti pilna sniego, o apačioje - galima pasišildyti kaitrioje saulėje. Didysis Kanjonas - viena iš mano svajonių, kuri dar nuo vaikystės guli mano galvoje. Skaičiau apie jį enciklopedijose, internete, mačiau jį video klipuose, filmuose ir kiekvieną karta vis labiau noriu ten...

„Hard Rock Cafe“ įkūrėjai yra du amerikiečiai draugai Peter Morton ir Isaac Tigrett. Nuo pat įkūrimo iki šiol skleidžiantis rokenrolo dvasią, primindamas tiek senus gitarų solo laikus, tiek naujuosius neo-rock su nepriklausomos muzikos kultūros ir meno gvardija priešakyje. Tai ne tik restoranas ar baras, tai muziejus, atrakcija ir gera nuotaika viename. Kad ir kaip būtų keista, tačiau pirmoji Hard Rock Cafe įkurta Anglijoje, Londone 1971 m. birželio 14 d.
Viena iš svarbiausių „Hard Rock Cafe“ stiliaus detalių yra memorabilia – tai žymių atlikėjų daiktai, kurie yra kabinami ar kitaip tvirtinami ant sienų. Kiekviena „Hard Rock Cafe“ pasaulyje yra tarsi mažas muziejus. Po kiekvienu instrumentu, drabužiu ar kitu atlikėjui priklausiusiu daiktu dažnai yra trumpas aprašymas.Viskas prasidėjo dar aštuntajame dešimtmetyje, kuomet vienas iš nuolatinių „Hard Rock Cafe“ Londone lankytojų Eric Clapton paprašė savo gitarą pakabinti ant sienos. Kitą savaitę Isaac iš Peterio Townshendo (THE WHO) gavo siuntinį, ant kurio buvo parašyta: ,,Mano gitara yra tokia pat gera kaip ir jo.“ Tad Isaac pakabino ir šią. Nuo to laiko atlikėjai patys kabina savo instrumentus ant sienų, kolekcininkai dovanoja neįkainojamus daiktus. Taip gimė ši tradicija, kuri dabar yra neatskiriama „Hard Rock Cafe“ dalis. Tikrai būtų smagu nuėjus į kavinę žinoti, kad čia buvo Lenny Kravitz, Bon Jovi, Aerosmith. Eric Clapton ar Bob Dylan ir jo gitara štai kabo virš galvos :)