O čia ištrauka: C. S. Lewis. Keturios meilės (I)
Clive’as Staplesas Lewisas (1898-1963) buvo vienas iš XX amžiaus proto galiūnų ir laikomas vienu įtakingiausių savo meto rašytojų. Iki 1954 m. jis dėstė anglų literatūrą Oxfordo universitete, vėliau buvo vienbalsiai išrinktas Cambridge’o universiteto Viduramžių ir Renesanso laikų anglų kalbos katedros vedėju ir užėmė šią vietą iki išeidamas į pensiją. Jis parašė per 30 knygų, kurios pasiekė labai plačius skaitytojų sluoksnius, ir kasmet jo veikalai patraukia tūkstančius naujų žmonių. Žymiausios ir populiariausios jo knygos yra „Narnijos kronikos” (The Chronicles of Narnia), „Kosmoso trilogija” (The Cosmic Trilogy), „Keturios meilės” (The Four Loves), „Kipšo laiškai” (The Screwtape Letters) ir „Tiesiog krikščionybė” (Mere Christianity).
Apie tikrąją meilės prigimtį prirašyta milijonai žodžių, tačiau nedaug kur jie tokie glausti ir tikslūs kaip šioje knygoje. Šiame įtakingame ir įkvepiančiame veikale „meilė” skirstoma į keturias atmainas: tai prisirišimas, draugystė, Erotas ir artimo meilė. Pirmosios trys atmainos atsiranda savaime, tačiau C. S. Lewisas parodo, kad be artimo meilės bet kokia kita meilė gali išsigimti, apkarsti ir tapti pavojinga.
Įvadas
„Dievas yra Meilė”, - sako šv. Jonas. Kai sėdau rašyti šios knygos, galvojau, kad toks teiginys užtikrins man labai aiškią pagrindinę temą. Maniau galėsiąs pasakyti, kad žmogaus meilė išvis yra verta būti vadinama meile tik tiek, kiek ji artima Meilei, kuri yra Dievas. Todėl pirmiausia atskyriau, kaip aš jas pavadinau, meilę kaip dovaną ir meilę kaip poreikį. Tipiškas pirmosios meilės pavyzdys būtų meilė, skatinanti žmogų dirbti, kurti planus ir taupyti pinigus, siekiant aprūpinti savo šeimos ateitį, kurios pats jis nebematys ir joje nedalyvaus; antroji meilė - jėga, verčianti vienišą ar išsigandusį vaiką slėptis motinos glėbyje.
Nebuvo nė mažiausios abejonės, kuri meilė panašesnė į tikrąją Meilę. Dieviškoji Meilė yra meilė kaip dovana. Tėvas atiduoda Sūnui viską, ką turi. Sūnus savo ruožtu atiduoda save Tėvui, atiduoda save pasauliui ir už pasaulį atsiduoda Tėvui, tuo būdu (savyje) grąžindamas pasaulį Tėvui.
Kita vertus, ar galima sugalvoti meilę, mažiau panašią į mūsų įsivaizduojamą Dievo meilę, negu meilė kaip poreikis? Dievui nieko netrūksta, o mūsų meilė-poreikis, kaip sakė Platonas, yra „gimusi iš skurdo”. Tai tiksli pastaba apie mūsų tikrąją prigimtį. Mes gimstame bejėgiai. Vos tik tampame sąmoningi, pasijuntame vieniši. Kitų žmonių mums reikia fiziniu, emociniu ir intelektiniu požiūriu; mums jų reikia tam, kad galėtume bent šį tą sužinoti, net apie pačius save.
Jau ruošiausi lengva ranka prirašyti pagyrų pirmajai meilės atmainai ir pabarti antrąją. Daug kas iš to, ką rengiausi pasakyti, man ir dabar atrodo teisinga. Vis dar manau, kad jei meile laikome tik troškimą būti mylimiems, tai mūsų padėtis pasigailėtina. Bet dabar nebepasakyčiau (drauge su savo mokytoju George’u Macdonaldu), kad jei kalbame tik apie tą troškimą, tai per klaidą laikome meile jausmą, kuris visai nėra meilė. Dabar nebegaliu tvirtinti, kad meilė, kaip poreikis, neverta vadintis meile. Kas kartą, pamėginęs apie tai pamąstyti, susipainiodavau prieštaravimuose ir galvosūkiuose. Tikrovė sudėtingesnė, negu buvau manęs.
Pirmiausia mes žiauriai sužalosime daugumą kalbų, tarp jų ir savąją, jei meilės kaip poreikio nevadinsime „meile”. Žinoma, meilė nėra neklystanti keliavedė, tačiau kad ir kiek ji turėtų trūkumų, vis dėlto yra sukaupusi nemažai įžvalgų bei patirties. Jei iš pat pradžių juos atmesime, ji mums vėliau už tai kaip nors atkeršys. Verčiau nebūkime kaip Lewiso Carollo herojai ir nesistenkime žodžiams suteikti tokios reikšmės, kokia mums patiems labiausiai patiktų.
Antra, reikia būti labai atsargiems prieš pavadinant meilę kaip poreikį „tiesiog savanaudiškumu”. Žodis „tiesiog” yra labai pavojingas. Be abejo, meile kaip poreikiu, lygiai kaip visais kitais mūsų impulsais, galima naudotis savanaudiškai. Tironiškas, besotis meilės reikalavimas gali būti baisus dalykas. Bet kasdieniame gyvenime niekas nevadins savanaudžiu nei vaiko, kuris bėga pas mamą ieškoti paguodos, nei suaugusiojo, kuris ieško „bičiulių draugijos”. Tie, kurie rečiausiai taip elgiasi - nesvarbu, vaikai ar suaugę, - dažnai ir būna didžiausi savanaudžiai. Kas junta meilės kaip poreikio būtinumą, tas turi priežasčių ją neigti ar slopinti; bet tas, kuris jos visiškai nejunta, yra šaltas egoistas. Kadangi tikrovėje mums visiems reikia vieniems kitų („negera žmogui būti vienam”), tai šio poreikio, siejamo su meile, išstūmimas iš sąmonės - kitaip sakant, iliuzinis įsitikinimas, kad mums gera būti vieniems, - yra dvasios ligos simptomas, lygiai kaip apetito praradimas yra fizinės ligos simptomas, nes iš tiesų žmogui reikia valgyti.
Trečias dalykas yra dar svarbesnis. Kiekvienas krikščionis sutiks, kad žmogaus dvasios sveikata tiesiogiai proporcinga jo juntamai Dievo meilei. Bet žmogaus meilė Dievui pačia savo prigimtimi privalo didele dalimi, o dažnai net absoliučiai, būti meilė kaip poreikis. Tai aiškiai matyti, kai meldžiame atleidimo už nuodėmes ar sustiprinimo negandose. Bet ilgainiui tai dar ryškiau rodo mūsų stiprėjantis - turėtų būti stiprėjantis - suvokimas, kad visą mūsų esybę iš prigimties apibūdina tik didžiulis poreikis: ji nebaigta, pasirengusi, tuščia, tačiau užgriozdinta niekais, besišaukianti Jo, galinčio atmegzti tai, kas dabar surizgę į mazgus, ir suraišioti tai, kas tabaluoja be jokio tikslo. Nesakau, kad žmogus niekada negalės atnešti Dievui nieko kito, tik gryniausią meilę kaip poreikį. Pakylėtos sielos galėtų mums papasakoti apie aukštesnius dalykus. Bet būtent jos, man atrodo, pirmosios papasakotų, kad tos aukštumos iškart liautųsi buvusios malone ir virstų neoplatoniškomis ar pagaliau net velniškomis iliuzijomis, vos tik žmogus išdrįstų pamanyti galįs jose gyventi pats vienas ir atsisakyti poreikio. „Aukščiausia, - sakoma „Kristaus sekime”, - neįmanoma be žemiausio”. Tik labai įžūlus ir paikas kūrinys drįstų stoti prieš savo Kūrėją ir pasigirti: „Aš ne koks elgeta. Myliu tave be jokio išskaičiavimo”. Tie, kurie mylėdami Dievą labiausiai priartėja prie meilės kaip dovanos, netrukus, o gal net tą pačią akimirką drauge su užeigos šeimininku mušasi į krūtinę ir deda savo neturtą Jam po kojomis. Ir Dievui tai tinka. Jis kreipiasi į mūsų meilę kaip poreikį: „Ateikite pas mane tie, kurie vargstate ir esate prislėgti”, arba Senajame Testamente: „Plačiai pražiokite burną, aš ją pripildysiu”.
Taigi viena meilės kaip poreikio rūšis, pati stipriausia, arba visai sutampa su žmogaus aukščiausia, sveikiausia bei tikroviškiausia dvasios būkle, arba yra pagrindinis jos elementas. Iš to seka labai keista išvada. Žmogus labiausiai priartėja prie Dievo tada, kai jis bent vienu požiūriu mažiausiai panašus į Dievą. Kas gali būti mažiau suderinama kaip pilnatvė ir poreikis, viršenybė ir nusižeminimas, teisumas ir atgaila, beribė galia ir pagalbos šauksmas? Kai pirmą kartą susidūriau su šiuo paradoksu, jis mane sukrėtė; maža to, sugriovė visas mano ankstesnes pastangas rašyti apie meilę. Kai su juo susiduriame, būtinai atsitinka kas nors panašaus.
Reikia skirti du dalykus, kuriuos abu galima pavadinti „artumu prie Dievo”. Vienas - tai panašumas į Dievą. Man atrodo, Dievas įspaudė savo panašumo antspaudą visuose savo kūriniuose. Erdvė ir laikas savaip atspindi Jo didybę; visa, kas gyva - Jo vaisingumą, gyvūnijos pasaulis - Jo aktyvumą. Žmogui teko daug svarbesnis panašumas, nes jis sukurtas protingas. Mes tikime, kad angelai turi panašumus, kurių trūksta žmogui: nemirtingumą ir intuiciją. Šiuo požiūriu visi, geri ir blogi žmonės, visi angelai, tarp jų ir tie, kurie nupuolė, yra artimesni Dievui negu gyvūnai. Jų prigimtis šia prasme „artimesnė” Dievo prigimčiai. Tačiau yra ir antras dalykas, kurį galėtume pavadinti priartėjimu. Yra būsenos, kuriose žmogus labiausiai priartėja prie Dievo, kuriose jis greičiausiai ir tvirčiausiai siekia galutinės sąjungos su Dievu, Dievo regėjimo ir džiaugimosi Juo. Įvardiję artumą ir priartėjimą kaip du skirtingus dalykus, pamatysime, kad jie ne visada sutampa. Kartais sutampa, o kartais ir ne.
Čia mums veikiausiai padės palyginimas. Įsivaizduokime, kad keliaujame per kalnus į kaimą, kuriame yra mūsų namai. Vidudienį užlipame į kalno viršūnę, nuo kurios kaimas visai arti, tiesiai po mūsų kojomis. Galėtume numesti akmenį ir pataikyti į jo gatvę. Bet mes ne alpinistai, todėl nusileisti negalime. Teks eiti ilgesniu keliu, gal kokias penkias mylias. Keliaudami mes ne kartą, skaičiuojant statistiškai, atsidursime toliau nuo kaimo, negu buvome tada, kai stebėjome jį nuo kalno viršūnės. Bet tik statistiškai. Pažangos požiūriu būsime daug „arčiau” mūsų laukiančios arbatos ir vonios.
Kadangi Dievas yra Palaimintasis, Visagalis, viršiausias ir kūrybiškas, tai tam tikra prasme laimė, stiprybė, laisvė ir (kūno bei proto) vaisingumas, pasirodę žmogaus gyvenime, išreiškia jo panašumą į Dievą, taigi ir savotišką artumą. Bet niekas neims tvirtinti, kad šios dovanos būtinai susijusios su tapimu šventais. Jokie turtai nėra leidimas į Dangaus Karalystę.
Atsidūrę ant kalno viršūnės, mes esame arti kaimo, tačiau, kad ir kiek ilgai ten prasėdėtume, nė per nago juodymą nepriartėsime prie trokštamos vonios ir arbatos. Todėl šiuo atveju panašumas į Dievą (ir šia prasme - artumas Jam), kurį Jis suteikė kai kuriems savo kūriniams ir kai kurioms tų kūrinių būsenoms, yra baigtinis, priklausantis tų kūrinių vidinei sandarai. Tai, kas Jam artima dėl panašumo, jau vien dėl to negali pasidaryti dar artimiau. Bet priartėjimas, artėjimas jau pagal apibrėžimą reiškia mažėjantį atstumą. Panašumas mums yra duotas - jį galima priimti dėkingai ar abejingai, galima juo naudotis geram ir piktam, - o artėjimas, nors pradėtas ir palaikomas Malonės, vis dėlto priklauso nuo mūsų pastangų. Kūriniai įgavo įvairiopą panašumą į Dievą be jų pačių indėlio, net be sutikimo. Tačiau visai kitaip tampama Dievo Sūnumi. Ir panašumas, kurį suteikia sūnystė, nesusijęs nei su vaizdiniais, nei su portretais. Galima sakyti, jog tai net daugiau negu panašumas, nes tai kūrinio valios dermė su Dievo valia ar jos atitikimas; bet tai atitinka visus skirtumus, apie kuriuos kalbėjome. Todėl, kaip jau yra pasakęs geresnis už mane rašytojas, mūsų sekimas Dievu šiame gyvenime - tai yra valingas, sąmoningas sekimas, atskiras nuo to panašumo, kurį Jis suteikė mūsų prigimčiai ar jos būsenoms, - turi būti įsikūnijusio Dievo sekimas: mūsų pavyzdys yra Jėzus, ir ne tik Kalvarijoje, bet dirbtuvėje, keliuose, minioje, priimantis triukšmingus reikalavimus ir irzlų pasipriešinimą, neturintis nei ramybės, nei privatumo, nuolatos visų trukdomas ir pertraukiamas. Pasirodo, visa tai, kad ir kaip nepanašu į mūsų įsivaizduojamą dieviškąjį gyvenimą, iš tikrųjų ne tik į jį panašu, bet ir yra pats dieviškasis gyvenimas, gyvenamas būnant žmogumi.
Dabar turiu paaiškinti, kodėl, imantis kalbėti apie mūsų meilės atmainas, man būtinai prireikė šios perskyros. Šv. Jono sakinį apie tai, kad Dievas yra Meilė, mano galvoje seniai atvėrė šiuolaikinio rašytojo Deniso de Rougemonto pastaba, jog „meilė liaujasi buvusi demonu tik tada, kai ji liaujasi buvusi dievu”; žinoma, šią pastabą galima performuluoti taip: „tampa demonu, vos tik tapusi dievu”. Tokia atsvara man atrodo būtina savisaugai. Jei ją pamiršime, teiginys, kad Dievas yra Meilė, gali nejučiomis persiversti ir pradėti reikšti ką kita: kad meilė yra Dievas.
Tikriausiai kiekvienas, kuriam yra tekę pamąstyti apie šiuos dalykus, supras, ką turėjo galvoje ponas de Rougemontas. Bet kuri žmogaus meilė, pasiekusi aukščiausią tašką, yra linkusi pasiskelbti dieviškąja galia. Jos balsas linkęs skambėti taip, tarsi skelbtų paties Dievo valią. Jis reikalauja, kad mes nepaisytume įdėtų pastangų, reikalauja iš mūsų absoliutaus atsidavimo, siekia pranokti visus kitus reikalavimus ir mėgina įtikinti, neva bet koks veiksmas, nuoširdžiai atliktas „iš meilės”, jau vien dėl to yra teisėtas ir net vertas pagyrimo. Visiems žinoma, kad tokiu būdu „tapti dievais” kartais siekia erotinė meilė ir meilė savo šaliai. Bet kartais taip elgiasi ir šeimyninis ar bičiuliškas prieraišumas (affection). Panašiai, nors kitais būdais, pasielgia ir draugystė. Čia apie tai plačiau nebekalbėsiu, nes visa tai galėsime aptarti kituose skyriuose.
Atkreipkite dėmesį, kad prigimtinė meilė griebiasi šių šventvagiškų reikalavimų ne tada, kai ji reiškiasi blogiausiu pavidalu, bet tada, kai pasirodo pačia geriausia, natūralia savo būkle, kai ji yra, kaip sakydavo mūsų seneliai, „tyra ir kilni”. Aiškiausiai tai matyti erotikoje. Nuoširdžiai pasiaukojanti, kupina ištikimybės aistra kreipiasi į mus, atrodytų, paties Dievo balsu. To nedaro paprasti gyvuliški ar palaidūniški geiduliai. Žmones, priklausomus nuo pastarųjų, jie gadina įvairiausiais būdais, bet šituo - ne; kartais žmogus veikia, skatinamas tokių jausmų, bet jis negali jų garbinti, lygiai kaip tas, kuris kasosi, negali garbinti niežulio. Laikinas paikos moteriškės pataikavimas išlepintam vaikui - iš tikrųjų pataikavimas sau - kuriam laikui tapusiam jos gyvu žaisliuku, turi daug mažiau šansų „tapti dievu” negu siauraprotiškas begalinis pasiaukojimas moters, tiesiogine prasme „gyvenančios vien savo vaikui”. Esu linkęs manyti, kad meilė savo šaliai, kurią žmogui sužadina alus ir dūdų orkestrai, nepaskatins jo padaryti šalies labui ką nors labai blogo (ar gero). Veikiausiai ji suras tinkamiausią išraišką užsisakyti dar bokalą alaus ir prisidėti prie dainininkų choro.
Būtent to, žinoma, ir turėjome tikėtis. Mūsų meilė tol nepretenduoja tapti dievybe, kol tos pretenzijos neturi pagrindo. Jos neturi pagrindo tol, kol iš tiesų nesupanašėja su Dievu, su pačia Meile. Čia labai svarbu nesuklysti. Mūsų išgyvenama meilė kaip dovana iš tiesų turi panašumo į Dievą, ir panašiausia ji būtent tada, kai linkusi dovanoti save be jokių ribų, be jokios atodairos. Viskas, ką apie ją kalbėjo poetai, yra tiesa. Jos džiaugsmas, energija, kantrybė, pasirengimas atleisti, gero troškimas mylimam asmeniui - visa tai yra tikras, vertas garbinimo dieviškojo gyvenimo atvaizdas. Susidūrę su tokia meile, galime dėkoti Dievui, „kuris suteikė žmonėms šią galią”. Galime visiškai neklysdami ir visiškai aiškiai pasakyti, kad tie, kurie geba didingai mylėti, yra „arti” Dievo. Tačiau šis artumas, be abejo, susijęs su panašumu. Panašumas mums duotas. Jis nebūtinai susijęs su lėtu, skausmingu artėjimu, užduotimi, kurią turime atlikti patys (nors tai anaiptol nereiškia, kad be pagalbos). Panašumas - tai spindesys. Todėl neretai Panašų supainiojame su Tikruoju. Kartais prisiekiame žemiškajai meilei besąlygišką ištikimybę, kuri priklauso tiktai Dievui. Tada ji tampa Dievu; tada ji tampa demonu. Tada ji sugriauna mus ir pačią save. Juk prigimtinė meilė, kuriai leidžiama tapti Dievu, nebegali išlikti meile. Ji dar taip vadinama, bet iš tiesų jau seniai virto sudėtinga neapykantos forma. Mūsų išgyvenama meilė kaip poreikis būna godi ir reikli, bet ji nesiveržia tapti Dievu. Ji ne tokia artima Dievui (panašumo požiūriu), kad mėgintų tai daryti.
Iš to, kas čia pasakyta, išplauktų, kad žmogiškajai meilei nereikėtų nei stabmeldžiauti, nei jos „nuversti nuo sosto”. Erotinės meilės ir „šeimos prisirišimų” stabmeldiškas garbinimas - didžioji XIX a. literatūros klaida. Browningas, Kingsley’is ir Patmore’as kartais rašo taip, tarsi būtų įsitikinę, jog įsimylėti - tai tas pats, kas tapti šventuoju; romanistai „šį pasaulį” supriešina ne su Dangaus Karalyste, bet su namais. Dabar mes išgyvename priešingą reakciją. „Demaskuotojai” išvadino saldžiais paistalais ir sentimentalumu beveik visas pagyras, meilei išsakytas jų tėvų. Jie nuolat iškasa šiurkščias mūsų prigimtinės meilės šaknis ir kelia jas į dienos šviesą. Bet man atrodo, kad nereikia per daug klausyti nei „pernelyg išmintingo, nei pernelyg kvailo milžino”. Aukščiausia neapsieina be žemiausio. Augalui būtina ir saulės šviesa, ir žemėje pasislėpusios šaknys, kurios privalo būti šiurkščios ir purvinos. Beveik visas tas purvas - švariausia žemė, jei tik paliksime ją sode, nepradėsime nešioti į biblioteką ir barstyti ant stalo. Žmogaus meilė gali būti šlovingas dieviškosios meilės vaizdinys. Nė kiek ne mažiau. Bet ir ne daugiau - panašumo sąlygotas artumas kartais padeda, o kartais sutrukdo artėjimui. O kartais ir vienas, ir kitas su meile neturi nieko bendra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą